Pristatome šeimos konsteliacijos metodo kūrėjo Bert Hellinger knygą, kurioje jis kalba apie sėkmės asmeniniame gyvenime bei darbinėje ir profesinėje veikloje dėsnius, atskleisdamas gilumines, nematomas mūsų dabarties ir praeities, šeimos, giminės istorijos sąsajas:
Kur slypi tikrosios mūsų sėkmių ar nesėkmių priežastys? Kodėl kai kuriuos žmones tarsi pikta lemtis persekioja nelaimės, bankrotai, praradimai ir ar įmanoma tai pakeisti? Šeimos konsteliacijos pavyzdys:
„Seksiu paskui tave“
Keturiolikmetis berniukas nebenorėjo mokytis mokykloje. Jis nusiteikė būti nevykėlis.
Vienoje konsteliacijoje jis stovėjo prieš savo mokytoją, tėvą ir motiną. Tai buvo konsteliacija su tikrais veikėjais. Pažvelgęs į jį, išvydau liūdesį ir pasakiau: „Tu liūdnas.“ Jis tučtuojau apsipylė ašaromis, kaip ir jo motina. Mačiau, kad jis verkia savo motinos ašaromis. Tai ji turėjo priežastį verkti.
Motina turėjo dvynę seserį, kuri mirė vos tik gimusi. Pastačiau tos dvynės atstovę kiek atokiau, žvelgiančią į išorę – jos juk jau nebebuvo. Tada pastačiau motiną už dvynės sesers ir paklausiau, kaip jaučiasi. „Čia jaučiuosi gerai“, - atsakė ši. Iš esmės ji vidumi dvynei seseriai sakė: „Seksiu paskui tave.“
Tai dar vienas pavyzdys, kaip sąžinė mus stumia tolyn nuo gyvenimo ir sėkmės. Ir čia atsiskleidė, jog priklausymas mylimam asmeniui tampa svarbesnis už nuosavą gyvenimą, jog sąžinės nuostatos pasiekia ir tai, kas yra už gyvenimo ribų.
Ši motinos sąžinės nuostata taip toli nesiekė. Ji turėjo sūnų, kuris, pajutęs jos judėjimą mirties link, viduje tarė: „Aš vietoj tavęs.“ Dabar sūnų pastačiau už motinos velionės dvynės sesers ir paklausiau, kaip jaučiasi. Jis atsakė: „Čia jaučiuosi gerai.“ Kai paklausiau motinos, kaip ji jaučiasi sūnui stovint už jos dvynės sesers, ši atsakė: „Dabar jaučiuosi geriau.“
Ką šis pavyzdys sako apie tuos, kuriems nuolat nesiseka darbe? Tuo jie sako savo mylimam žmogui: „Aš už tave.“ Jų netikėliškumas yra taip pat sąžinės nuostata. Jis vadovaujasi nuostata: „Susimaudamas aš priklausau. Priklausau mylimam žmogui, kuris liks gyventi man išėjus.“
Kalbant apie minėtą berniuko motiną, jos ilgesingame troškime nusekti paskui savo mylimą dvynę seserį blėsčiojo ta pati sąžinės nuostata: „Man mirus, aš vėl priklausysiu, mes vėl būsime viena.“ O tai slėpė įsivaizdavimą, kad ir mirusieji pasijus geriau, mums mirus, susivienijus su jais ir taip paneigus jų mirtį, tarsi jiems mirus jų gyvenimas tebesitęstų.
Tai kokia gi būtų išeitis, kokį sprendimą siūlo ši konsteliacija? Užuot leidę motinai susivienyti su mirusiąja, pastarąją atvedėm į gyvosios dvynės šeimą. Tad šioje konsteliacijoje velionę pastačiau greta motinos. Pagaliau visi buvo patenkinti.
Tada paprašiau motinos pažvelgti į sūnų ir tarti: „Dabar aš lieku ir džiaugiuosi, jei liksi tu.“
Sūnaus veidas tiesiog švytėjo. Daugiau nebuvo kliūčių jo kelyje į sėkmę.
Sprendimas kilo iš sąžinės nuostatos, kai buvo apgręžtas veiksmas, vedęs į mirtį. Visi galėjo ramia sąžine toliau sau sėkmingai ir visavertiškai gyventi.