LT EN RU
Ship to: United States
My ॐ

  • Sign In
  • My Orders
  • Settings

Menu:

Cart (0)

Taro Prophecy
Naujos prekės:


< Grįžti į sąrašą

Psichologija

Tėvonijos knyga
-

28,70
320p. Kieti viršeliai.

Buy



Atminti protėvius – viena seniausių ir garbingiausių žmonijos tradicijų. Rašydami savo giminės istoriją „Tėvonijos knygoje“ gaivinsite gimininę atmintį, stiprinsite ryšį tarp kartų.

Ištrauka iš „Tėvonijos knygos"

– Visai nedaug dienų praeis, ir milijonai tėvų bei motinų įvairiuose planetos kampeliuose pradės kurti savo Giminės (Tėvonijos) knygas, užpildys savo ranka puslapius. Tų Tėvonijos knygų bus be galo daug. Kiekvienoje iš jų – nuoširdi tiesa, rašyta saviems vaikams. Klastos tose knygose nebus. Prieš jas kris istorijos melas. Įsivaizduok, Vladimirai, kas įvyktų, jei tu galėtum šiandien paimti į rankas knygą, kurią rašyti pradėjo tolimas tavo protėvis. Po jo tęsė kitas, paskui – tavo senelis, tėvas ir mama. Šiandien žmonės skaito knygas, tarp kurių daugybė turi aiškų tikslą – iškreipti istoriją, gyvenimo esmę. Daug melagingų postulatų specialiai klaidina žmogaus erdvės suvokimą. Iš karto susigaudyti nepavyksta, tačiau viskas paaiškėja tuomet, kai sūnus perskaito savo protėvių knygą, kurios kūrimą tėvas ir motina tęsia asmeniškai dėl jo.
– Palauk, Anastasija, ne kiekvienas gi moka knygas rašyti.
– Išmoks kiekvienas, jei reikmę pajus. Jei panorės vaikus ateityje apsaugot nuo postulatų melagingų. Juk vadinamuoju Vedų laikotarpiu būsimiems vaikams ir anūkams kiekvienas tėvas bei motina rašė knygą apie savo giminę. Tos knygos buvo sudarytos ne iš žodžių, o iš darbų. Juk sukurtą erdvę vaikai galėjo skaityti kaip knygą ir iš jos suprasti savo tėvų darbus bei ketinimus, todėl jie ir buvo laimingi, paveldėdami laimingą erdvę. Tose knygose nebuvo tik vienintelio dalyko: jose nebuvo įspėjimo apie okultizmo pasaulį. Visi patyrę žyniai nieko nežinojo apie jį. Dabar, kai visa žmonija patyrė pražūtingą okultizmo postulatų pasireiškimą, galės nuo jų apsaugoti savo vaikus. Ir nors pavasarį pražystančių Tėvonijų dar nėra, tačiau ketinimai jau gyvena daugelio žmonių širdyse. Apie ketinimus savus ir reikia pradėti rašyti vaikams skirtoje knygoje.
– O kodėl kiekvienas tėvas turi rašyti? Aš rašau knygas apie Tėvoniją, architektas iš Medvedkovo rengia visos gyvenvietės projektą, internete ši tema aktyviai svarstoma, argi to neužtenka?
– Neužtenka, Vladimirai. Tu į susiklosčiusią situaciją atidžiau pasižiūrėk. Tu rašai knygas, tačiau kiti irgi rašo kaip atsvarą tavosioms. Knygų tiek, kad vienas žmogus ir pusės to perskaityti per vieną savo gyvenimą nesuspės. O kur dar srautai informacijos, kasdien atakuojančios žmogų ne iš knygų? Ir atrodo ta informacija įvairi, tačiau ji teigia tik vieną dalyką – ji pateisina ir garbina nerealų okultinį pasaulį. Vėlgi kas gali naujai atėjusiam į šį pasaulį padėti susigaudyti, kur tiesa, o kur melas? Tuomet padės šeimos šventenybė – Tėvonijos knyga. Joje tėvas ir motina parašys sūnui ir dukrai, ką svarbiausia reikia sukurti, kad laimingai gyventum. Paskui tą knygą pratęs vaikai. Visoje Žemėje nebus teisingesnės ir išmintingesnės šeimai skirtos knygos. Visas pirmapradis žinojimas į ją įsilies.
– Anastasija, tačiau kaipgi gali pirmapradis žinojimas atsirasti knygoje, kurią pradės rašyti dabartiniai žmonės? Iš kur jie paims tą žinojimą? Tu gi sakei, kad visa mūsų prosenelių kultūra, jų knygos, buvo sunaikinta.
– Tie, kurie pradės rašyti, tą žinojimą jau turi savyje. Jis saugomas kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Kai žmonės susimąstys ir pradės rašyti ne kažkam, o tik saviems vaikams, visas pirmapradis žinojimas jų sąmonėje ir išryškės.
– Vadinasi, prieš pradedant rašyti, pirmiau reikia pamąstyti, kad knygoje iškart nuo pirmųjų puslapių būtų išdėstytos išmintingos mintys?
– Pirmieji puslapiai iš pažiūros gali būti paprasčiausi.
– Pavyzdžiui, kokie?
– Kada gimė žmogus, pradėjęs rašyti knygą. Koks jam buvo duotas vardas. Dėl ko ir kokių minčių raginamas jis pradėjo svarbiausioje knygoje plunksnakočiu rašyti puslapius ir ką ketino sukurti ateityje.
– Tokią knygą lengva pradėti rašyti tam, kuris, pavyzdžiui, buvo įžymus artistas arba gubernatorius, mokslininkas arba stiprus verslininkas. O ką daryti tiems, kurie tiesiog gyveno? Dirbo žmogus, vos sudurdamas galą su galu, kad uždirbtų duonai ir drabužiams. Ką jis gali parašyti savo vaikams, kokių duoti patarimų?
– Nūdienos valdovams ir tiems, kurie šlovės spinduliuose išsiskiria iš kitų žmonių, ir tiems, kurie uždirbo daug pinigų, sunkiau bus ateityje atsakyti vaikams. Jų veikla žmonių bus greitai užmiršta. Tačiau tai, ką žmogus paliks ateičiai, įvertins būsimosios kartos. Pasakyk, tu ar kuris nors kitas dažnai prisimenate ankstesnius gubernatorius, garsius artistus ar verslininkus?
– Nedažnai, o tiksliau, visai apie juos negalvoju. Net nežinau jų pavardžių. Tačiau jų vaikai pasididžiuodami tėvų darbus prisimins.
– Ir vaikai juos pasistengs pamiršti, gėdindamiesi minint tėvų vardus.
– O kodėl vaikai turi gėdytis?
– Likimas suteikė tėvams daug galimybių, tačiau jie nesugebėjo suprasti, kad galimybės duodamos ateičiai sukurti. Žmogus turi stengtis gyvendamas kurti kitą gyvenimą, nes tik tada jis įsikūnys vėl ir amžinai gyvens. Kiekvienas žmogus jau šiandien gali sumąstyti Tėvoniją, Meilės erdvę, sukurti savo projektą ir žemę įsigyti: pasėti sėklų ar pasodinti keletą medelių, kad ir giminės medis užaugtų. Tegul nespės išaugt giria, gyvatvorė, sodas nuostabus. Tegul neturtingas, senas žmogus net namo pamatų nepadės. Tačiau galės jis knygoj parašyti savo vaikams, anūkams: „Buvau neturtingas, tik senatvėje susimąsčiau apie gyvenimo tikslą ir apie tai, ką daviau saviesiems vaikams. Aš sukūriau mūsų giminės erdvės projektą ir jums, vaikai manieji, palikau aprašymą knygoj. Pats spėjau sode pasodinti devynis vaismedžius ir vienintelį medį toje vietoje, kur turi būti giraitė". Prabėgs daug metų, anūkas knygą tą skaitys ir prisimins senelį, tuomet prieis prie didingo ąžuolo ar kedro, augančio tarp daugybės kitų medžių gimtojoje Tėvonijos žemėje. Pakils į erdvę anūko mintis, kupina meilės ir dėkingumo, susilies su senelio mintimis, ir tuomet gims nauja jų būties plotmė. Juk žmogui suteiktas amžinas gyvenimas. Žemės, kitų planetų įsisavinimas yra ne kas kita, kaip paties savęs keitimas. Tėvonijos knyga padės palikuoniams perduot gerą žinią, padės pradėjusiojo ją rašyti sielai vėl Žemėje įsikūnyti.
– Tu, Anastasija, tiek daug reikšmės suteiki tai knygai, kad ir aš panorau pradėti ją rašyti savo palikuoniams. Intuityviai jaučiu, kad tavo idėjoje apie knygą slypi kažkas grandioziška ir nepaprasta. Tai bent pavadinimai – „Tėvonijos knyga", „Knyga savo Tėvonijai", „Švenčiausia šeimos knyga". Tačiau ant ko ją rašyti? Jeigu rašysim ant paprasto popieriaus, tai jis greitai nušiurs, sudūlės. Albumai ir sąsiuviniai atrodo primityviai įrišti. Tačiau jei knyga skirta palikuoniams, jeigu, kaip tu sakai, ji labai svarbi, tai ir popierius, ir įrišimas turi būti atitinkamas. Kaip manai, koks?
– Pavyzdžiui, toks, – ji žvilgsniu parodė knygą, gulinčią ant mano stalo. Aš pasekiau jos žvilgsnį ir po akimirkos laikiau rankoje nepaprastybę... Neseniai Sergejus iš Novosibirsko atsiuntė man knygą „Anastasija". Standartiniai leidyklos viršeliai buvo nupjauti, o tekstas įrištas į kitą... norėjau pasakyti „įrišimą", tačiau tai, į ką buvo įdėtas tekstas, knygos įrišimu jau pavadinti nebuvo galima. Sibiro meistras sukūrė nepaprastą meno kūrinį. Viršeliai, įskaitant ir knygos nugarėlę, buvo padaryti iš vertingų medžio rūšių: šonuose – iš buko, viduryje – iš kedro. Visos detalės buvo papuoštos nagingais išraižymais: ornamentais, tekstu ir paveikslėliais. Visa tai pavadinti įprastu žodžiu „viršeliai" buvo per sunku. Tikriausiai tikslesnis pavadinimas būtų – aptaisai. Viršutinė ir apatinė dalys buvo sutvirtintos su nugarėle, o iš kitos pusės – maža spynelė. Visos detalės buvo labai tiksliai pritaikytos viena prie kitos. Užverstoje knygoje popieriniai puslapiai buvo idealiai lygiai suspausti viršutinio ir apatinio aptaiso dalimis, neleisdami popieriui riestis, net jeigu būtų padidėjęs ar sumažėjęs oro drėgnis. Knyga nesideformuotų netgi skersvėjyje, ne taip, kaip kitos knygos, kurias padėdavau šalia norėdamas jas palyginti. Daugelis, kurie matė šį kūrinį, ilgai jį laikydavo rankose, apžiūrinėdavo ir gėrėdavosi.
Pasekęs Anastasijos žvilgsnį, aš paėmiau į rankas knygą su mediniu aptaisu, pajutau jos šilumą ir galbūt dėl šio nepaprasto meno kūrinio supratau, kokia neregėtai reikšminga yra Tėvonijos knyga, apie kurią kalbėjo Anastasija.