Net ir nuostabiausi mūsų žodžiai ir judesiai, mintys ir biblijos tėra indai ir lukštai, kuriuos gali daryti robotai. Tik už jų – viduje - slypi gyvybės ir meilės versmė. Bet mūsų ten nėra, nes mes esame išorėje – darbuose ir nerime, o neretai - varge ir ligose. Tik mūsų potencija ir pareiga – tai pakeisti.

Vidurvasarį gamta stabteli ir pradeda gręžtis vidun. Lengviausias metas pamatyti, išreikšti ir suderinti tai, kas teka per mūsų kūną, protą ir sielą.

Kurse kalbėsime ir judėsime tik tiek, kad atsipalaiduotume ir apsivalytume. Vidurvasarį - metas medituoti - giliau žiūrėti, justi ir judėti pagal vidų ir egzistenciją, pagal jų energijas, jėgas ir dėsnius bei anapus jų.

Taip gamtoje vidurvasarį medis laikosi ir tiesinasi kūne, o žmogus – kūne, prote ir sieloje. Su vidumi – jautriai, lengvai ir greitai. Tik tas, kas juda vertikaliai prieš sunkumą ir trauką į šviesą ir sąmoningumą, lengviausiai randa atsipalaidavimą, gyvenimą ir tylą. Po to visa kita – turtai ir sveikata, laimė ir meilė gimsta iš vidaus, kaip lygybės ir tiesinimosi – ėjimo su tiesa ir augimo pasekmė!