Viduržiemį gamta yra giliausiai viduje ir padeda pajusti
vidinį šaltinį ir atgimimą. Paviršutiniai žmonės liūdi ir laukia, gilūs – juda vidun ir švenčia. Tam geriausiai tinka meditacija - vienovės su išore ir vidumi pajutimas.
Viskas, kas turi vidų, – evoliucionuoja ir dėl to gyvena vis turtingiau. Bet laimė ir laisvė atsiveria tik su vidiniu augimu, brendimu ir balansu. Geriausias tam metas – viduržiemis, kai vidus greta ir net belstis nereikia.
Kinetinė energija lengvai virsta į potencinę, o išorinė vasarinė energija - į žieminę vidinę. Judesys, žiedai ir įvairovė – nuostabu, ypač jaunystėje, bet tyla, ramybė ir laisvė – visuomet. Meditacijoje pamatome kada, kur ir kaip žengti. Po to metas eiti ir keisti taip, kad turtai, sveikata ir laisvė augtų visuomet.
Viduržiemį labiau tinka gilesnės praktikos, įžvalgos ir meditacijos, kurios parodo, kur esame ir ką reikėtų keisti bei pajusti ir pamatyti, ar meilė ir gyvybė teka pagal mūsų įžvalgas ir vizijas.
Diskurse ir kurse – darnos, sveikatos ir laisvės logika bei dėsniai, individualios ir bendros peržiūros, praktikos, žaidimai ir dalijimasis, įžvalgos, vizijos ir meditacijos.