Pasidalinimas patirtimi
Medicina ir meditacija transformuoja
ligą į sveikumą, kančią – į laimę
Savo patyrimais dalinuosi pakviesta ir norėdama padrąsinti
tuos, kurie susidūrė ar susidurs su didele sveikatos problema, panašia į
mano. Kita vertus, gyvenimas ir meditacija rodo, kad nepriklausomai
nuo gyvenimiškos situacijos sudėtingumo, atsakymai visada yra, jei
žingsnius darome iš savo vidaus.
Su sveikatos ir meilės linkėjimais, Šaida (Ingrida Ivancė).
|
Meditavimo momentas |
Iki 23-ejų metų, iki meditacijų, jaučiausi gana depresyviai,
nykiai, visą laiką kažko giliai trūko, niekas giliai nepaliesdavo, buvo
kažkoks nenumaldomas vidinis alkis. Atrodė, kad negyvenu, kad
gyvenimas eina pro šalį. Medituoju nuo 1994-ųjų. Atradus meditaciją
pirmiausia sotinausi ta ateinančia gaivinančia vidine energija, vėrėsi
širdis, vidinis matymas, iš esmės ėmė keistis gyvenimo suvokimas,
kokybė: pradėjau daug giliau įsisąmoninti, kas su manimi ir aplinkui
vyksta, tapau daug atsakingesnė už savo gyvenimą ir tuo pačiu
laisvesnė, galų gale atsipalaidavau kaip tas, kuris labai ilgai ieško
kelio ir pagaliau jį randa.
Pagaliau pradėjau jausti, kad gyvenu, kad gyvenimas
paliečia mane vis giliau ir giliau ir darosi labai įdomu gyventi. Dabar
jaučiu, kaip yra gyvybiškai svarbu nepamesti savo vidinio gaivinančio
šaltinio, į kurį ir veda, kurį atveria meditacija. Medituojant tapau
daug jautresnė, bet tuo pačiu metu ir centruotesnė, pradėjau atskirti,
kur yra tikri, o kur – antraeiliai dalykai ir meditacinį supratimą
pradėjau taikyti gyvenime, darbe. Meditacijos kelias mane labai
įkvepia.
Nuo meditacijų labai gerai jaučiausi ir fiziniame kūne –
jis tapo toks gyvas, vibruojantis energija, minkštas, laidus, daug
rečiau sergantis peršalimo, virusinėm ligom nei iki meditacijų. Tai
labai kėlė ir mano darbo kokybę. Bet kelias kartais būna labai
kalnuotas...
Dar iki meditacijų, kai man buvo 21-eri ir aš buvau Kauno medicinos
instituto studentė, atsitiktinai medikai aptiko požymius, rodančius,
kad ilgainiui gali pasireikšti sunki inkstų liga. Jokių nuorodų iš jų
pusės anuomet aš negavau, bet ši žinia mano viduje kažkur nusėdo. Jie
tik užsiminė, kad galėčiau sumažinti baltymų naudojimą maiste, t.y.
sumažinti mėsos kiekį. Nuo 21-erių nustojau valgyti mėsą, nes tai
atitiko ir mano vidinį humaniškumo supratimą. Jokių negerumų fiziniame
kūne aš nei anuomet, nei iki 2005-ųjų nejutau.
Kita vertus, 1998–aisiais būdama Ošo tarptautiniame meditaciniame resorte Punoje, Indijoje pasidariau plaštakos Kirlian
fotografiją. Gyvų organizmų Kirlian fotografijose atsispindi sveikata
ir ligų užuomazgos, esančios už fizinio - vitaliniame ir gilesniuose
kūnuose, kurios po tam tikro laiko pasireikš ir fiziniame kūne.
Pavyzdžiui, gėlės žiedo Kirlian fotografija parodo koks jis bus
išsiskleidęs, nes dalinai joje žiedo struktūra jau yra. Panašiai, kaip
ir sėkla daug pasako apie augalą ar sėklos genomas – apie jos
savybes.
|
|
Išsiskleidęs daigas Kirlian fotografijoje* |
Daigo foto |
Tuomet Punoje Kirlian fotografijos specialistas mane
informavo, kad „matoma inkstų liga ir kad ji yra susijusi su mano mama“.
Daugiau nieko. Aš nesu iš tų, kuri lengvai patiki pati nepatyrusi ar
nepatikrinusi įžvalgų iš įvairių pusių. Tiesiog „turėjau tai omenyje“.
Praėjus septyneriems metams po įžvalgų pagal Kirlian fotografijas,
2005-aisiais kartais patindavo kojos, bet aš tai susiejau su mažesniu
judrumu, sėdimu darbu ar pnš. Per kitus du metus teko nemažai skraidyti
lėktuvu ir pastebėjau, kad po ilgų skrydžių kojos taip sutindavo, kad
neįmanoma buvo jų įkišti į batus, o galva taip įsiskaudėdavo, kad kartą
atrodė, kad neištversiu. Be to, mane pradėjo kasdien pykinti, niežėti
kūną. Kadangi meditavau, pas gydytojus eiti neskubėjau.
Tik 2007-ųjų rudenį nuėjau pas medikus ir jie aptiko labai
aukštą kraujospūdį dėl lėtinio inkstų nepakankamumo. Kraujas buvo
užsiteršęs medžiagų apykaitos produktais – dėl to mane pykino,
niežtėjo. Nusprendžiau lengvai ligai nepasiduoti ir padaryti viską, kad
pasveikčiau be medicinos. Arba bent jau žinoti, kad viską padariau,
kas įmanoma, kad išgyčiau iš vidaus. Per tris metus išbandžiau visas
įmanomas
|
Dietų išbandymas |
dietas ir kūno valymąsi netradiciniais būdais. Tarp jų natūralios
medicinos gyd. J.Tulčinos, natūropato Tibeto medicinos ir Ajurvedos
žinovo Jorg Kreber (Vokietija, Miunchenas) ir vegetarės K.Vaištarienės
rekomenduotas dietas ir kūno valymosi būdus. Kai kada jos buvo labai
prieštaringos. Nevalgiau duonos gaminių, kiaušinių, bulvių, pieno
produktų, kt. Per 3 mėn. su pertraukom išbadavau 25 dienas. Galiu
pasakyti, kad mitybos keitimas ligos procesą trumpam pristabdydavo ar
bent taip rodė kraujo tyrimai, bet po to ir vėl ateidavo pablogėjimas,
nors dietos laikiausi. Vis tik per tris metus iki 2010-ųjų inkstų
veikla taip sumažėjo, kad reikėjo dializių – kraujo valymo. Medikai dėl
didėjančio kūno užterštumo kvietė jų neatidėlioti, o sulaukus donoro –
persodinti inkstą.
Gyvenimas daug metų tekėjo nuostabia vaga. Dėl meditacijų
tapau daug savarankiškesnė, įkūriau savo verslą, nesikabinau į žmones
ir tėvus. Dėl ligos gyvenimas po truputį slydo iš rankų. Sveikata
silpnėjo, energijos mažėjo. Meilės ieškojimas ir meditacija irgi darė
savo. Augo savarankiškumas, o kartu su juo ir atvirumas bei artumas su
žmonėmis ir tėvais. Ko gero, ypač su mama.
Aš tyrinėjau įvairias galimybes. Pagalvodavau ir apie
transplantaciją. Tokia žinia ankstyvą 2010-ųjų žiemą aš pasidalijau su
savo tėvais ir didelei mano pačios nuostabai jie abu pasakė:
„Nepergyvenk, mes pasiruošę dovanoti tau po inkstą“, - abu jie
pageidavo duoti inkstą, nors mano kūnui reikėjo tik vieno. Aš tokiu jų
„pasiaukojimu“ buvau nustebinta, nors visada širdyje jutau, kad mano
abu tėvai labai mane myli. Jie iš esmės manimi visada giliai pasitikėjo
ir palaikė, ir meilė buvo abipusė.
Vienos ligoninės gydytojai sakė, kad mano tėvų inkstai
netiksią dėl per didelio mano ir tėvų amžiaus skirtumo (tėvams šiek
tiek virš šešiasdešimt) ir neatitinkančių jų ir mano kraujo grupių, o
donoro inksto reikės laukti keletą metų. Bet aš dar nuėjau
pasikonsultuoti pas Vilniaus Santariškių klinikų nefrologus ir jie mane
pradžiugino, kad tėvų amžius – nėra kliūtis, o kraujo grupių
neatitikimas iš esmės netrukdo persodinti inkstus, tik sukelia
papildomas būtinas procedūras.
Nieko neskubinau ir nieko neatidėliojau. Dariau viską, kas
įmanoma, kasdien meditavau, klausiausi vidaus ir gyvenimo. Ir dirbau,
nes mano darbas man patinka. Estetiškai plombuoju dantis - sujungiu
gyvybę su grožiu. Mano nuostabai ir sveikata leido dirbti daugiau, nei
numatė gydytojai. Pradžioje aš per daug patikėjau, kad negalėsiu dirbti
ir beveik pradėjau gydytojais sekti. Bet meditacijos meistras
|
Medituojant kartu su Prembuda |
Prembuda atkreipė mano dėmesį, kad geriau yra klausytis vidaus ir
medituojant, atsipalaiduojant pamatyti, kiek dirbti. Visko klausiausi
atidžiau nei anksčiau, viską irgi išgyvenau aštriau. O transplantacijos
poreikis augo ir jos laikas artėjo. Vieno iš tėvų galimybė tapti
inkstų donoru tapo vis akivaizdesnė, nors Lietuvoje tokia operacija
būtų pirma dėl neatitinkančių mano ir jų kraujo grupių.
Iki tol, kol vienas iš tėvų galėjo tapti inksto donoru,
reikėjo atlikti jų imunologinius tyrimus, kad nustatyti, kurio iš tėvų
inkstas man labiau tinka.
Medituodama, žinoma, aš žiūrėjau į inksto persodinimo
procedūrą ir ieškojau ne skuboto, „naudingo“, o su vidumi ir
egzistencija, su kūnu ir siela suderinto sprendimo. Laisvo, teisingo,
išaugusio iš vidaus. Tariausi su meditacijos meistru, mano mokytoju
Prembuda, nes jis - lyg veidrodis, atspindintis tai, kas giliai vyksta
manyje. Medicina jungėsi su meditacija. Mane stebino naujos
pažangiausios medicinos galimybės ir gilaus meditatoriaus geba
atspindėti vidines galimybes taip, kad jos yra daug ryškiau matomos.
Skleidėsi stebuklas. Meditacija jungė karmą – likimą su meile. Vėrėsi
nauji vingiai, naujas kelias.
|
Mano mylimi ir mylintys tėvai |
Viduje žiūrėdama į tėvo inkstą aš nejutau, kad su juo būčiau
susijusi. Gilumoje vėrėsi matymas, nepaneigiamas jutimas, kad
tinkamiausias man yra mamos inkstas. Kalbant medituojančio žmogaus
kalba, jutau, kad giliai gydanti energija teka tarp manęs ir mamos
inksto, ji palaiko mamos inksto transplantaciją.
Dar prieš medikams man atsakant, kuris iš tėvų inkstų man
labiau tinka, aš vidumi jutau, kad - mamos. Medikų atsakymas, kad
labiau tinka mamos inkstas, nes sutampa penki iš šešių reikšmingų
transplantacijai požymių, tik patvirtino mano nuojautą.
Tas energijos tekėjimas arba artumas tarp manęs ir mamos
buvo kaip tiltas, sujungiantis mus abi. Ir tą energijos tekėjimą juto
ir mama. Dar gerokai prieš transplantaciją ir medikų atsakymą, kieno
inkstas labiau man tinka, ji man pasakė: „Aš prabudau naktį ir aiškiai suvokiau, kad aš turiu duoti inkstą.“ Iš mamos jutau jos besąlygišką atsidavimą, ėjimą su tuo vidiniu žinojimu.
Pakeliui į transplantaciją vyresnis brolis kartą norėdamas
pasitikrinti paklausė, gal jis turėtų duoti man inkstą, nors iš tiesų
giliai viduje jis to lyg ir nejautė. Aš tik galėjau patvirtinti jam,
kad „taip visiškai neteka energija“. Taigi galėčiau pasakyti, kad kai
tarp žmonių teka energija, ji juntama iš abiejų pusių. Reikalingas tik
abiejų pusių centruotumas ir pakankamas jautrumas.
Medituodama vis žiūrėjau, iš kur ateina mano liga ir koks
turėtų būti jos gydymas. Visi paminėti natūropatai mano ligą įvardijo
kaip iš esmės netaisyklingos mitybos pasekmę. Medikų atsakymas buvo,
kad tai yra autoimuninė liga, kai organizmas atmetinėja savo paties
organą. Knygose skaičiau, kad inkstai susiję su baimėmis. Bet kai aš
apsidairiau aplinkui – tai mačiau, kad aš kur kas drąsesnė už daugelį
sveikų žmonių, todėl ir tas atsakymas man neatsišaukė. Mano nuojauta
buvo, kad ligą atsinešiau iš praeities.
Kartą skaičiau mistiko Ošo knygą „Nuo medicinos į meditaciją“: „Tūkstantmečiais
tiek daug visuomenių šiame pasaulyje dėl didelio laiko
tarpo – devynių mėnesių – negalėjo sudaryti sąsajos tarp
fizinio pradėjimo ir gimimo. Jiems buvo sunku susieti
tokius tolimus vienas nuo kito – priežastį ir pasekmę. Be to,
ne visi santykiai veda prie gimimo. Todėl akivaizdu, kad
nebuvo priežasties galvoti apie šių dviejų dalykų
susiejimą. Tik daug vėliau žmogus suprato, kad tai, kas
atsitiko prieš devynis mėnesius, sąlygoja šiandieninį
vaiko gimimą. Tuomet jis galėjo kurti priežasties ir pasekmės
sąsajas. Tas pats atsitinka su mumis ligos atveju. Mes ją
sukeliame, bet ji ateis vėliau. Tarp šių dviejų įvykių praeina
daug laiko ir dėl to mes nesugebame jų susieti.“ Mano nuojauta sako, kad ligos priežastis yra praeityje, o pasekmė mane pasiekė šiame gyvenime.
Kaip ten bebūtų, dabar turėjau žiūrėti, ką man toliau
daryti, nes mano ir mamos kraujo grupės
neatitiko ir medikai pasakė, kad jie transplantacijų, kai
neatitinka kraujo grupės, Lietuvoje dar nėra darę. Bet jie yra
stažavęsi Vakaruose ir, jei pageidaučiau, galėtų tokią transplantaciją
atlikti. Meditavau ir viduje ieškojau atsakymo. Galėjau važiuoti
transplantacijai į užsienį, galėjau ir laukti donoro su atitinkama
kraujo grupe Lietuvoje. Bet galėjau ir ryžtis rizikingai pirmai inksto
transplantacijai Lietuvoje su skirtingomis kraujo grupėmis. Tyrinėjau
gydančios energijos tekėjimą. Augo pasitikėjimas Lietuvos medikais. Lyg
teisingi žmonės ir gydytojai būtų atsidūrę pakelėje.
Transplantacija – gilus fenomenas. Tai, kad medžio skiepas
gali prigyti, nereiškia, kad jis būtinai prigis. Mes visi turime
padaryti viską iš savo pusės, kad jis galėtų prigyti ir tik tuomet
atsipalaiduoti, palikti eigą egzistencijai. Pakeliui link operacijos
niekada nesikreipiau į šventuosius, nesimeldžiau, nes šiuo atveju
prašyti būtų nehumaniška.
Ligoninėse visko išgirsti. Girdėjau, kad moteris, kuriai
reikėjo transplantuoti inkstą, labai prašė brolio, tiesiog priekabiavo,
kad šis jai duotų inkstą, kol tas neatsilaikė ir davė. Bet po gana
trumpo laiko transplantuotą inkstą kūnas atmetė. Mano pačios įžvalga
kuždėjo, kad konkrečioje transplantacijoje kol iš abiejų pusių – donoro
ir recipiento nėra panašaus jutimo, kad vienas turi duoti inkstą, o
kitas – priimti, tol nereikia transplantuoti, reikia ieškoti kito
sprendimo, keistis, transformuotis viduje ir laukti atsako.
Transplantacija yra lyg šaknies dygimas link vandens, lyg šakos augimas
link saulės. Tai vidaus ir išorės, kūno ir sielos sinchronizmas,
vienovė.
|
Su mama transplantacijos išvakarėse |
|
Su mama jau keletą mėnesių po transplantacijos džiaugiamės |
Abu tėvai visą laiką mane palaikė. Mama dalijasi: „Aš,
sužinojusi apie Ingridos sveikatos problemas, labai nuliūdau ir
pradėjau domėtis, o ką reikėtų daryti. Nieko džiuginančio, be sveiko
inksto transplantacijos, nesuradau. Tuomet, pasidomėjau, kaip tą galima
padaryti, ką aš galiu pasiūlyti.
Literatūroje nurodo, kad pirmiausia turi būti
tapačios kraujo grupės ir tik tuomet galima tirtis. O, nelaimei mūsų
šeimoje, Ingridos kraujo grupė išskirtinė. Vėlgi, aiškinausi, kaip tai
gali būti, o pasirodo, kad mano kraujas turi A ir B antigenų, tėvo – B
antigenų, o Ingrida gavo tik A antigenus, tai yra, taip gali būti.
Tačiau, nežiūrint į tas žinias, aš visiškai buvau įsitikinusi, kad aš
jai duosiu savo inkstą.
Ir, kai situacija taip susiklostė, kai
transplantuotojai nutarė mane su Ingridos tėvu patikrinti ir po tyrimų
poliklinikoje, pasakė, kad mano inkstai labiau tinka, aš visiškai
nenustebau, nes taip turėjo būti. Aš buvau įsitikinusi, kad viskas bus
gerai, tą teigiau ir visiems gydytojams. Taip ir toliau tikiu, kad
Ingridos liga yra praeitas etapas ir mes būsim sveikos.“
Inksto transplantacija įvyko. Tokia - pirmą kartą
Lietuvoje. Sudėtingame gydymo procese buvo daug Santariškių klinikų
gydytojų ir aptarnaujančio personalo pastangų.
Kartais atrodė, kad jau neišlaikysiu. Ir paleisdavau.
Viena situacija keitė kitą. Per maždaug penkių savaičių laikotarpį,
kurį praleidau ligoninėje, buvo atliktos trys operacijos. Kai
neišlaikydavau ir viską paleisdavau, su manimi likdavo meilė ir
meditacija. Tiek, kiek užaugau. Norėjosi daugiau. Ir per gydymą augau.
Dabar jaučiuosi daug brandesnė. Ir daug sveikesnė. Sveika.
Neatsidžiaugiu neskaudančiu ir nuostabiai funkcionuojančiu savo kūnu.
Tai didžiausia šventovė. Prie šios šventovės rekonstrukcijos, o
tiksliau sveikatinimo labai daug prisidėjo mano mama ir tėtis,
gydytojai, draugai ir visiems jiems esu labai dėkinga. Visiems jiems
linkiu daug džiaugsmo, laimės ir, be abejo, sveikatos. Visokeriopos
gerovės ir meilės.
|
Meditacijos meistras Prembuda |
Šiandien džiaugiuosi ir esu labai patenkinta, kad jausdama gilų
gydančios energijos tekėjimą tarp manęs ir medikų komandos ir
pasitikėdama savo jutimu transplantaciją atlikau Lietuvoje. Jaučiu, kad
taip ir reikėjo daryti.
Visos transplantacijos kelionės ir ypač kritiškiausių momentų metu greta manęs buvo meditacijos meistras Prembuda.
Jis dalijasi: „Šiandien žmogui atsiveria naujų
galimybių viršūnės. Jų nebuvo praeityje. Tai naujos kūno evoliucijos ir
prabudusios sąmonės viršūnės. Vieni jomis pasinaudoja, kiti savo
nemokšiškumu ar ego, jų nemato ar net atstumia. Nepasinaudoti iš
prietarų, dogmų ir tikėjimų išlaisvinta medicina ir meditacija, būtų
neleistina ir net skaudinanti klaida. Tai būtų bereikalinga kančia, o
gal net ir per ankstyva mirtis.
Šiuo atveju svarbiausia buvo pažangi šiuolaikinė
medicina ir meditacija bei geba pasinaudoti jų vaisiais, geba teisingai
sujungti vidų su išore, kūną su siela, žinojimą su gyvenimu. Tu išmokai
justi gydančių energijų ir meilės upę ir sugebėjai ja plaukti. O dabar
džiaugiesi jų vaisiais. Dabar tu gali pasukti atgal, klaidžioti
šalikelėse ir liūnuose, kaip tai daro daug žmonių, ar medituoti ir
toliau jautriai eiti į naujas bevardes laimės, laisvės ir meilės
viršūnes.“
Dabar jaučiuosi sveika, per ligą paaugusi, pasąmoningėjusi ir
suprantu, kad egzistencijos negali paaiškinti protu, mintimis. Gyvybės
paslaptis paprasta – besąlygiška meilė. Kiekvienam organui, visam
kūnui, visai egzistencijai. Tiesą, savo kelią ir žingsnius
egzistencijoje mes galime nujausti širdimi ir numatyti meditacijoje, o
po to ir - atsipalaiduoti, išsiskleisti toje tiesoje.
2011-02-18, Ojas
Foto šaltiniai:
* http://www.synergyproduction.com/pages/sprout-powders.html
Kitos foto – iš asmeninio ir meditacijos centro Ojas archyvo
Parengta pagal:
Meditacijos centro Ojas informaciją